Severiutės rauda Vytautas Kernagis

Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo
Kur gelžkelis suka į pietus
Kur bėgiais ėjau aš basa
Kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja

Lyg paskutinei, prie didelio užtiesto stalo nebuvo man vietos
Už nugaros, man negirdint, kalbėjot, kalbėjot
Už nugaros, man negirdint, kalbėjot, kalbėjot
Už nugaros, man negirdint, kalbėjot, kalbėjot

Aš nebuvau jums sesuo, aš tik ausdavau baltinius
Pati auginau savo trečiąjį nebylį brolį
Prisiverkiau mirusio tėvo medinėje lovoje
Ir jūsų nekaltinu

Lyg per peilius ėjau aš per gruodą, bridau kaimo molį
Toli gyvenau aš nuo jūsų, nuo Užpalių kaimo, už mylių
Naktim apie mažą baltgalvį vaikelį, baltgalvį vaikelį
Šnekėdavau su žole

Man grojo armonika mažas kupriukas, kur užpernai mirė
Jis sakė mane alučiu aprėdysiąs, apausiąs mane dalgele
Jis sakė mane alučiu aprėdysiąs, apausiąs mane dalgele
Jis sakė mane alučiu aprėdysiąs, apausiąs mane dalgele

Dieve tu mano, aš net nemačiau, kad pasenom
Kaip didelis apšviestas miestas traukinys šitą naktį praėjo
O aš gi tiktai Severiutė, o aš gi verkiu kaip piemenė
Kaip tyliai ant nebaigto audinio verkia kuprota audėja